Džeinė Bolein, Ročesteris 1539 m. gruodžio 31 d.

Ledi Braun lyg koks dvaro rūmų sargybinis riksmu varo freilinas eiti. Šios netveria savo kailyje, o Katerina Hovard visų dėmesio centre, pašėlusi kaip ir draugės, tikra Gegužės karalienė. Kaip ji kalbėjo su karaliumi, kaip dirsčiojo į jį pro nuleistas blakstienas, kaip maldavo jo, dailaus nepažįstamojo, naujoko rūmuose, pakviesti ledi Aną šokio, buvo suvaidinta ir pakartota tiek, kad merginos apgirto nuo savo juoko.

Ledi Braun nesijuokia, jos veidas kaip audros debesis, todėl aš suvarau merginas į lovas ir pasakau joms, kad elgiasi labai paikai, kad geriau jau mėgdžiotų savo ponią, ledi Aną, parodytų tikrą orumą, užuot kartojusios įžūlų ir palaidą Katerinos Hovard elgesį. Jos sulenda į lovas po dvi gražios kaip angeliukai, mes užpučiame žvakę ir palikusios jas tamsoje užrakiname duris. Skubiai nusigręžiame, kol neišgirdome jų kuždesio. Jokia jėga pasaulyje neprivers merginų elgtis gražiai. Todėl mes net nebandome.

— Jūs susirūpinusi, ledi Braun? — klausiu taktiškai.

Ji dvejoja, nes trokšta kam nors atsiverti, o aš esu jos pusėje ir garsėju savo diskretiškumu.

— Prasti reikalai, — neramiai atsidūsta ji. — Laimė, viskas baigėsi gana maloniai: šokiais, dainomis, o ir ledi Ana greitai atsigavo, kai viską jai paaiškinote, bet reikalai prasti, labai prasti.

— Karalius? — spėju.

Ji linkteli ir suspaudžia lūpas, lyg draustų sau daugiau prasitarti.

— Jaučiuosi nuvargusi, — sakau. — Gal išgersime po šilto alaus taurę prieš miegą? Seras Antonis šiąnakt lieka čia, tiesa?

— Dievas mato, dar ilgai nesulauksiu jo savo kambaryje, — neapdairiai lepteli ji. — Abejoju, ar kas nors iš karaliaus rato šiąnakt sudės bluostą.

— O? — atsiliepiu. Aš nusivedu ją į priimamąjį. Kitos damos nuėjo miegoti, ugnis prigeso, bet prie židinio stovi ąsotis alaus ir pustuzinis bokalų. Įpilu abiem po stiklą. — Problemos?

Ji atsisėda ir pasilenkusi kužda:

— Mano lordas vyras sakė man, jog karalius prisiekinėja Anos nevesiąs.

— Ne!

— Tikrai. Tikrai. Prisiekia. Sako, kad nesugebės jos pamėgti.

Ledi Braun nuryja didelį gurkšnį ir žvelgia į mane virš alaus bokalo.

— Ledi Braun, jūs tikriausiai blogai...

— Girdėjau iš savo vyro dar šį vakarą. Kai išėjome, karalius stvėrė jį už apykaklės, kone už gerklės ir pasakė, jog vos tik pamatė ledi Aną, nusprendė neradęs joje nieko, kas apie ją buvo pasakota.

— Jis taip pasakė?

— Žodis žodin.

— Bet Henrikas atrodė toks laimingas, kai mes atsisveikinome?

— Jis buvo tiek laimingas, kiek nuoširdi Katerina Hovard, jo nepažinusi. Jis toks pat laimingas jaunikis, kaip ji yra nekaltas vaikas. Mes visi čia aktoriai, bet karalius nesutinka vaidinti karšto jaunikio.

— Jam teks, jie susižadėję, sutartis pasirašyta.

— Henrikas sako, kad Ana jam nepatinka. Ir kad niekada nepatiks. Todėl jis kaltina vyrus, kurie suruošė šias vedybas.

Man reikia pranešti šią žinią hercogui, reikia jį įspėti, kol karalius negrįžęs į Londoną.

— Kaltina vyrus, kurie suorganizavo šitą sąjungą?

— Ir tuos, kurie ją čia atgabeno. Henrikas įsiutęs.

— Jis apkaltins Tomą Kromvelį, — tyliai spėju.

— Tai jau taip.

— O kas bus su Ledi Ana? Juk jis negali jos atstumti?

— Jau kalbama apie santuokos kliūtis, — atsako ledi Braun.

— Štai kodėl seras Antonis ir kiti šiąnakt negalvos apie miegą. Lordai iš Klevo turėjo atsivežti dokumento, kuriame nutraukiama ankstesnė vedybų sutartis, kopiją. Kadangi jos neturi, tai bus pagrindas užginčyti santuoką, teigti, jog ji negalioja.

— O ne, — neapdairiai lepteliu. — Tik ne tuo pačiu pretekstu, kokį surado prieš karalienę Kateriną! Mes atrodysim paskutiniai kvailiai!

Ji linksi.

— Tuo pačiu. Bet Anai geriau, kad kliūtys būtų paskelbtos dabar ir ji saugiai sugrįžtų namo, negu likti ir ištekėti už priešo. Pažįstate karalių, jis niekada neatleis už tai, kad nusispjovė po jo bučinio.

Nieko neatsakau. Apie tai spėlioti pavojinga.

— Anos brolis — paskutinis kvailys, — sakau. — Jos laukia ilgas kelias, jeigu jis nepasirūpino sesers saugumu.

— Nenorėčiau šiąnakt keistis su ja vietomis, — prisipažįsta ledi Braun. — Žinote, aš niekada nesitikėjau, kad ji kris karaliui į akį, ir vyrui taip pasakiau. Bet jis geriau žino, sako, kad sąjunga su Klevu yra gyvybiškai svarbi, kad mes turime pasirūpinti skydu nuo Prancūzijos ir Ispanijos, turime apsiginti nuo popiežiaus pajėgų. O popiežiaus sekėjų, kurie pultų mus iš visų Europos kampelių, esą, netrūksta, netgi pačioje Anglijoje atsirastų galinčių nužudyti karalių lovoje. Anos brolis esąs protestantų hercogų ir princų vadovas, su juo mūsų ateitis. Aš sakau: „Taip, milorde, bet karaliui Ana nepatiks. Paminėsite mano žodį: jam jinai nepatiks.” Ir štai pasirodo karalius, sugalvojęs merginti savo busimąją, o toji atstumia jį tarsi kokį priputusį pirklį.

— Tą akimirką jis neatrodė karališkai, — išdrįstu atsargiai pakomentuoti.

— Taip, buvo ne geriausios formos, — taip pat atsargiai pritaria ji. Tarp mūsų lieka neįvardintas faktas, jog dailusis mūsų karalius virto kokčiu lašinių kalnu, bjauriu seniu; ir mes pirmą kartą visi tai pamatėme.

— Turiu eiti į lovą, — taria ledi Braun, statydama savo bokalą. Jai net nesinori galvoti, kaip smuko princas, kurį visi dievinome.

— Aš taip pat.

Leidžiu jai nueiti į savo kambarį, palaukiu, kol užsitrenks jos durys, o tada tyliai išslenku į didžiąją menę, kur išsijuosęs geria akivaizdžiai įšilęs vyras Hovardų livrėja. Tyliai pakviečiu jį pirštu, jis taip pat be garso atsistoja ir palieka sėbrus.

— Eikite pas milordą hercogą, — tyliai įsakau jam į ausį. — Nieko nelaukdamas, kol jis nespėjo susitikti su karaliumi.

Vyras linkteli, iškart viską supratęs.

— Pasakykite jam ir tik jam vienam, kad karaliui ledi Ana nepatinka, kad jis mėgins paskelbti santuokos sutartį negaliojančia ir kad kaltina santuokos sudarytojus ir visus jos šalininkus.

Vyras dar kartą linkteli. Aš gerai pagalvoju, ar reikia dar ką nors pridurti.

— Tai viskas. — Man nebūtina priminti vienam iš gabiausių ir nesąžiningiausių žmonių Anglijoje, jog mūsų priešas Tomas Kromvelis buvo šios sąjungos organizatorius ir įkvėpėjas. Kad tai reta proga nuversti Kromvelį, kaip prieš jį nuvertėme Volsį. Kai Kromvelis bus nušalintas ir karaliui reikės patarėjo, kas tiks geriau nei jo vyriausiasis vadas? Norfolkas?

— Eikite tuojau pat ir pakalbėkite su hercogu, kol jis nesusitiko su karaliumi, — pakartoju. — Mūsų ponas neturi susitikti su karaliumi neįspėtas.

Tarnas nusilenkia, iškart pasišalina, neatsisveikinęs su girtais sugėrovais. Tvirtas jo žingsnis liudija, kad jis visiškai išsiblaivė.

Grįžtu į savo kambarį. Mano kambario draugė, viena iš freilinų, jau miega, numetusi ranką į mano lovos pusę. Švelniai pakeliu ją ir pakišu po šiltu apklotu. Užmiegu ne iš karto, guliu tamsoje ir klausau jos alsavimo. Mąstau apie vargšę jaunąją ledi Aną, jos nekaltą veidą ir tiesų žvilgsnį. Svarstau, ar ledi Braun neklydo sakydama, jog šios merginos gyvybei gresia pavojus vien todėl, kad ji bus netrokštama karaliaus žmona.

Tikrai ne. Ledi Braun perdeda. Ši jauna moteris yra vokiečių hercogo dukra, turi galingą brolį, kuris ją apgins. Karaliui reikia sąjungos su Klevu. Bet prisiminusi, jog tas brolis leido seseriai atvykti į Angliją be jos santuokos teisėtumą garantuojančio popieriaus, spėlioju, kodėl pasielgė su ja taip atsainiai, išsiųsdamas į lokio irštvą be apsaugos.